Kodėl aš tai darau? Kas yra sėkmė? 

Sėkmė tai mokėjimas susitvarkyti su Savo gyvenimu.

Pradėsiu nuo to, kad skiriu šį iššūkį Sau. Kad aš galiu Sau padaryti tai ko nedaręs. Galiu padaryti viską, kas man pasirodys vertinga, o sunkumai įveikiami. Ir kelias atsivers.

Ar aš dviraininkas?

Ne. Aš standartinis miesto tinginys kuris tingi nuvažiuoti nuo namų iki darbo. Esu numynęs, daugiausiai 20 km.

Štai ką tirai žinau – VISOS RIBOS YRA TIK MŪSŲ GALVOSE.

Kiekvienas mūsų gali tiesiog žengti žingsnį link savo svajonės ir pasiekti savo rezultatą.

Ir jei mano šioje kelionėje Jūs radote įkvėpimą ir  kažką naujo – džiaugiuosi.

Naujumas mane ŽAVI.

Kai pamačiau aplamai, kad yra toks #medinisdviratis, pamaniau, kad jis labai dera prie #EnzoOrganic mano kuriamos produkcijos koncepto. Joje sudėjau visą meilę ir tvirtas žinias, kad žmogus pajaustų daugiau kokybės sau, savo gyvenimui.

Vėliau blykstelėjo mintis, kad tas dviratis turės savo istoriją. Jis pravažiuos visą savo šalį – Lietuvą. Žinoma ir aš turėsiu savo kelionę bei iššūkį Sau. Taip laikausi Savo vizijos keisti pasaulį geram kokybiškam gyvenimui per Save. Tai Mano pažadas, kuris įrodytas mano vyriška jėga.

Aš noriu būti vienas iš tų kuriam rūpi daugiau.

Aš noriu, kad ENZO produktai iš tiesų prisidėtų prie žmonių gyvenimo kokybės, kad produktas padėtų augti verslams ir dalintis su žmonėmis kuo plaučiau per pasaulį.

O dabar apie Mane ir Tave.

Aš nemėgstu triukšmo, planavimo ir pasakymų: “ai per didelis biudžetas,  čia ne man, kada nors “ .

Aš noriu parodyti, kad nereikia plano, o tik veiksmo. Veiksmo kelyje randu kryptį.  Žinau intuicija Tave nuves ten kur ir Turi atsirasti, ten kuo Tu ir nori būti.

Todėl šiai kelionei aš nieko neplanavau. Nieko nesiruošiau. Nežinojau kur nakvosiu. Ar lis, ar švies saulė. Ar bus pavojinga kelyje.

Aš darydamas vis galvoju kaip daryti geriau. Negaliu numatyti kelių ir kokie jie bus. Tačiau juos piimu tokie kokie jie yra be jokių lūkesčių ar pasipriešinimo.

Taigi, planas nereikalingas norint įgyvendinti savas svajones. Reikia tik patikėti ir kasdien judėti ta kryptimi. Judant viską tobulinti, mokintis iš klaidų ir siekti vis geresnio rezultato.

Taigi:

TURI SVAJONĘ, MINK LINK JOS 

1-oji diena. Baimė yra rodiklis kur Tau augti

Ko išmokau?

Dar kartą pasitvirtinau sau, kad nereikia smulkaus, detalaus plano. Nereikia sportininko rūbų, kitų nuomonių. Nereikia pasiruošimo. Daiktų ar ilgų diskusijų “kas ir kaip”.

Vienintelis dalykas ko reikia, tai pradėti daryti.

Savo viduje tvirtai žinoti, kad tai padarysi, tikėti ir jausti lyg tai jau padarei. Aš noriu tai padaryti. Ir viskas.

Pažiūrėkite kaip realizuojasi viskas apie ką ne tik svajojame bet ir žengiame žingsnius. Nes viskas ką nuolat planuojame ar daug kalbame dažnai ir telieka žodžiais be veiksmų.

Vienintelis priešnodis tam – veiksmas.

Ar buvo baisu?

Taip, žinoma. Labai. Tačiau baimė tai tik rodiklis, kad tai padarysiu. Baimė mus veda progresui, savęs pažinimui ir atsiskleidimui.

Man net rankos ėmė drebėti. Tačiau tai tik smegenų apgaulė, tai tik iliuzija. Jos nežino ką nori padaryti todėl siunčia impulsus. Tokiu momentu tereikia daryti, o veiksme ji dingsta.

Taigi, pradėjau kelionę 14:30 val. ir nuvažiavau 60 km.

Padėka.

Algiui

Reikia transportuoti #medinisdviratis į dešinį Lietuvos kraštą. Ten – startas. Taigi į lengvajį automobilį tas medinis ‘briedis’ tiesiog netelpa, reikalinga kažkieno pagalba.

Neturiu į ką kreiptis. Visi užimti arba neturi tokios transporto priemonės. Dienai praėjus pagalvojau apie paprastą žmogų kuris techniškai prižiūri mano automobilį. Kreipiausi į jį ir jis nesvarstydamas sutiko! Tokių žmonių labai mažai. Jie yra davikai neprašantys atlygio. (Dėmesio, dauguma mus supančių žmonių yra imikai. Tokie žmonės nori tik naudos, tokių savo aplinkoje nereikia turėti)

Padėka:

Taigi, Algis padėjo man šiame projekte

Lukui

Lukas yra prodiuseris bei video kūrėjas. Jam patinka “kitokie” iššukiai. Jis man sukrovė aparatūros ir papasakojo kaip viską filmuoti.

2-oji diena. Kliūtys yra niekis

Ko aš išmokau?

Teko apsiversti 360 laipsnių. Riedant  nuo kalno, spustelėjus priekinį stabdį per stipriai. To nežinojau. Juk aš nesu dviratininkas.

Kai eini link savo tikslo niekas nežada Tau lengvo kelio. Nebus viskas paruošta, Tu nebūsi viskam pasiruošęs.

Tai tiesiog kliūtys. Ar jos gali tave sustabdyti? Ar dabar apsiverksi ir sedėsi kampe? Ar toliau tvirtai eisi link savo tikslo?

Lygiai tap pat ir santykuose. Ar sustosi paverkti, ar išpręsi ir eisi toliau?

Kaip ir versle. Sustojame ir panikos apimti dejuojame ar sprendžiame ir judame toliau. Prieiname švadą, kad judame nauja kryptimi?

Aš renkuosi eiti toliau!

Ta dieną nuvažiavau 90km

3-oji diena. Sustok ir pažiūrėk, Tu jau padarei

Ši diena jau kitokia. Siena kai jau leki dideliu greičiu. Pajaučiau, kad būtina sustoti ir pailsėti daugiau. Grįžti į konfortą trumpam, kad neperdegti ir ryte nenubusti ‘kyborgu’ , nes planuoju daugiau krūvio nenuimti.

Mane šią dieną pasitinka mano dėkinga moteris. Mes kartu praleidžiame laiką. Ji pasirūpina įvairiomis smulkmenomis kurios suteikia man džiaugsmo.

Čia aš noriu pasakyti, kad kai pradedi lėkti, vertinga retsykiais sustoti ir apdovanoti save.

Padėka mano mylinčiai palaikančiai moteriai Gintarei

4-oji diena. Ribas nubrežiame tik savo galvoje 

Šią diena mačiau daug gražių vaizdų. Daug platumos ir erdvės. Tai leido man suprasti kiek vietų dar nematytų. Juk čia gyvenu, bet visos vietos pirmą kartą atrastos.

Įvertinau, kad Panemunė visiškai kita, tarsi atskira valstybė. Tikrai čia grįšiu.

Taigi, šią dieną įveikiau 100km.

Ko aš išmokau?

Visos ribos nubrėžiamos galvoje. Aš juk galvojau, kad galiu numinti 20km. O numyniau 100km. Ir būtent tą dieną priėmiau sprendimą nebegalvoti, kad turiu ribas kol jų net neišbandžiau. Pastebėjau, kad smegenų nykštukai visad mane ‘leibiliuoja’

‘Leibiliavimas’ tai yra etiketė kuri tarytum Tau pasako kažką arba pats sau pasakai ir tiki tuo ką Tau pasakė. Eisi per savo gyvenimą galvodamas, kad aš toks ar anoks.

O tiesa ta, kad mes visi esame beribės asmenybės.

Vėliau aš numyniau 109km. ir tikiu, kad galiu daug daugiau. Kaip ir betkokio masto svajones įgyvendinti čia ir dabar.

5-oji diena. Kaip veikia intuicija?

Kaip ir minėjau, mano kelionė be jokio plano. Kur aš nakvosiu niekad nežinodavau. Ir visiškai dėl to nepergyvendavau. Tačiau žinojau, kad intuicija mane nuves ten kur reikia.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia neturėti jokių lūkesčių. O kaip saugumas paklausite?

Saugumas su intuicija nesusijusios.

Saugumas stingdo ir verčia nieko neveikti. Tačiau saugumas tai kai samoningai galvoji, kad viskas bus gerai važiuojant autostrada kuomet šalia skrieja automobiliai. Taip aš save apsaugau. Atvažiuojant sukvežimiui šiek tiek nusukdavau į dešinę, kad būtų saugiau. Tai ir yra saugumas kai pasirenki apgalvotus veiksmus savo gyvenime. Bet ne planuotai.

Štai intuicijos pavyzdys:

Tą vakarą aš sustojau nakvoti viename kempinge. Tikrai gražus, bet viduje kažkas sako čia tau ne vieta. Hmm nu gerai. Tada dar minu. Ir numyniau į sekančią stotelę jau vėlai vakare. Jau galima sakyti rizikavau. Ir štai sutinku gražų kempingą. Su švariu šaltinio tvenkiniu. Su nuoširdžiu šeimininku. Ir patekau į gražiausią restoraną šalia. Vat tai ir yra intuicija. Kai nesipriešini. Kai nelygini. Kai džiaugiesi tuo kas yra. Kai klausi vidinio balso tau ne čia?

Aš nesakau, kad yra geresnės ar blogesnės vietos. Aš sakau, kad viskas džiugina ir Tau yra ta vieta kuri Tave įkvėpia. Ir Tu ją atrasi. Kitos vietos mane moko kažko. Ne visos jos buvo super duper, tačiau esu dėkingas visoms. Ir net ta silkė iš pakelio ryte mane taip džiugino lyg sėdėčiau geriausiame restorane.

Jaučiu, kad viskame yra balansas. Sunkiau kažką atlaikai – augiau kažko gauni.

6-oji diena. Liūdna? Nepasiduok. 

Tą dieną mane apėmė liūdesys. Suprantu, kad tai smegenų nykštukų tarybą kiša koją. Tokia diena jau ne pirma. Tai gerieji momentai, kai liūdna pradedu klausyti gerų knygų. Jos padeda ateityje gerai gyventi praplečiant savo sąmonę.

Liūdna? Visad turiu du pasirinkimus. 1. Liūdėti. 2. Išnaudoti tą dieną gerai informacijai. Geram turiniui. Geram fiziniam krūviui.

Tai padeda išgyventi tas dienas ir paruošia dar geresnes dienas ateičiai. Renkuosi antrą variantą sąmoningai. Viskas kas vyksta, viskas yra gerai. Kartais reikia atsisėsti ant savo subinės ir viską stebėti. Stebėti iš toliau kol pamatysi, kad viskas vyksta ir be Tavęs. Kad viskas susiklosto geriausia linkme.

Ir paskutinis, stipriausias klausimas. Prie ko gero tai mane veda?

7-oji diena. Imikai ir davikai

Mano gyvenima aplink nuolatos būdavo imikai. Darbe ir asmeniniame gyvenime. Tai žmonės, kuriems niekada negana. Kuomet sakai įdėją ir galimus veiksmus – jie prieštarauja, nes juk veiksmas reikalauja darbo. Todėl darai pats.

Taigi, sukūriau “nuostabų” kolektyvą. Vieni imikai ir manipuliatoriai.

Kaip būna standartiška frazė aš jiems viską o jie…’

Iš tikrųjų nieko panašaus. Esme, jog aš savęs nestačiau į pirmą vietą. Tai aš leidau kitiems užlipti ant nugaros. Tai aš pilsčiau kitiems iš savo ir taip nepilnos tairės. Išdalinau visus resursus. Galiausiai išsekau, o visatos pamoka man buvo visko atėmimas. Praradau viską. Praradau tam, kad atrasčiau, jig pirmiausia pripildyti turiu save. Ir tik tuomet dalintis su kitais. Taigi, tik auoratęs, jog esu davikas – atsikračiau visų imikų. Nebenoriu jų. Dabar mane supra tik tie žmonės su kuriais jaučiu mainus.

Taigi. Skambutis.

Jurijau matau važiuosi pro Klaipėda. Matau mėgsti miegoti miške. Aš tau siūlau vakarienę ir baltą patalynę.

Tai paskambino Dominykas. Pasirodo aš jam kažkada esu padėjęs ir neprašiau atlygio. Aš sutikau.

Ir Dominykas su Svetlana man atsilygino. Ir dar su kaupu. Davė viską ką sakė. Namus, nakvynę, dušą. Jo moteris pasirūpino mano rūbų švarumu, ištempė mano nugarą. Dominykas pataisė mano dviratį, pavaišino vakariene, pasivaikščiojome po Klaipėda, sąmoningi pokalbiai, pusryčiai , palydėjimas…

Dominykas vis lakstė ir garsiai murmėjo auksinį klausimą: KUO AŠ DAR TAU GALIU PADĖTI?

Tai davikų klausimas. Jie išties davikai ir judina šį pasaulį į priekį. Dėl tokių žmonių pasaulis žydi.

Tačiau davikais būti pavojinga to nežinant. Juos gali sunaikinti imikai.

Tadėl čia reiktų įžvelgti skirtumą.

Davikai turi nubrėžti ribas, nes imikai jų neturi.

Padėka:

Dominykui ir Svietai ir jo tėveliams. Nuostabiai Klaipėdai!

8-oji diena. Tikslas visad pasiekiamas. Kai koncentracija 1000% ir myli patį procesą. 

Ta dieną susigraudinau. Žinojau kad greit pabaiga, o pabaigos visai nenorėjau. Jaučiau tikro gyvenimo tėkmę. Pilną atradimų ir nuotykių.

Žinau, kad šiuo tikslu neturi viskas baigtis. Po jo geriausia kai yra testinumas.

Čia panašu, kaip vestuvės. Jos užsibaigia, o tada prasideda gyvenimas. Taigi, tas gyvenimas ir gražiausiais kai nuolatos visko siekiame.

Tai žinodamas aš visgi nusprendžiau pabūti šiose emocijose. Gerai jas išgyventi, nes man tai patinka. Nenoriu visad lėkti. Noriu kartai sustoti ir į viską pažiūrėti iš pašalies. Todėl dabar sustojau ir viską susikonspektuoju. Todėl dabar rašau, kad pačiam suprasti kas įvyko. Gal ir Tau kažkas surezonuos ir įkvėps.

Šią kelionę dariau Sau. Sau, mažam vaikui įkvėpti. Galbūt Tu įkvėpsi kažką.

Tenoriu pasakyti, kad kai turi savo svajonę, savo tikslą – tereikia ja imtis dabar. Ir bedarant  viską tobulinti, mokintis ir daryti geriau. Nesustoti minti ir kartsykiais pažiūrėti į tai iš šalies.

Šioje kelionėje išmokau būti atviru. Kalbėti su žmonėmis paprastai. Mylėti savo procesą, juk būtent procesas atneš Tau rezultatą. Ir kelias atsivers.